Charizma




Siekiame evangelizuoti kultūrą norėdami išplėsti Žodžio Įsikūnijimą


Bendras, būdingas, savitas tikslas


Kaip kiekviena pašvęstojo gyvenimo kongregacija, tiek vienuolijos, tiek pasauliečių institutai, turime universalų ir bendrą tikslą, kurį galima vadinti pašaukimu, dėl kurio, veikiami Šventosios Dvasios, trokštame artimiau sekti Kristumi visiškai atsiduodami Dievui, mūsų aukščiausiajai meilei, su nauju ir specifiniu titulu Jo garbei, Bažnyčios augimui ir pasaulio išganymui tam, kad galėtume pasiekti meilės tobulumą ir šios meilės, į kurią veda evangelinių patarimų – skaistumo, neturto ir paklusnumo – įžadų dėka ypatingu būdu susivienytume su Bažnyčia ir jos paslaptimi.

Taip pat siekiame kiekvienai vienuolinei kongregacijai būdingo tikslo – visiško mūsų asmenybės pasišventimo, pabrėžiančio Dievo įsteigtą nuostabią sužadėtinių vienybę Bažnyčioje – gyvenimo Danguje ženklą. Šiuo būdu išpildysime visišką savęs dovanojimą lyg auką, aukojamą Dievui, per kurią mūsų egzistencija tampa nuolatiniu Dievo meilės kultu.

Tai išryškina faktas, kad mes formuojame dvasinę šeimą, duodame viešus įžadus ir gyvename bendrą brolišką gyvenimą. Liudijimas, kurį turime teikti, reikalauja atsiskyrimo nuo pasaulio. Tam, kad gyventume pagal Šventąją Dvasią, yra būtina laikyti atokiai nuo savęs pasaulio dvasią: „Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta” (Jn 14,17).

Taigi turime savitą ir ypatingą tikslą. Atsiduodami kultūros evangelizacijai, siekiame „Evangelijos galia perkeisti:

– vertinimo kriterijus,

– lemiamas vertybes,

– susidomėjimo objektus,

– minties linijas,

– įkvėpimo šaltinius,

– žmogiškojo gyvenimo pavyzdžius“

taip, kad Evangelijos jėgos būtų persmelkti:

– būdai galvoti,

– vertinimo kriterijai,

– elgesio normos“,


išties, negalime pamiršti, kad II Vatikano Susirinkimas pabrėžė, jog: „Tą plyšį tarp daugelio išpažįstamo tikėjimo ir kasdienio gyvenimo reikia laikyti viena sunkiausių mūsų meto klaidų.“ (GS, 43) ir dėl to didžiąja dalimi kaltas faktas, jog pasaulis „pastaraisiais amžiais vystėsi atsiskirdamas ir toldamas nuo krikščioniško savo visuomenės kamieno“, o tai atvedė į kultūros dekristianizaciją.

Viena svarbiausių priemonių nustatytam tikslui pasiekti laikome darbą esminėse kultūros plotmėse, t. y.: šeimoje, švietimo įstaigose (ypatingai seminarijose, universitetuose ir kolegijose), socialinės komunikacijos priemonėse ir dirbant su intelektualais, atsižvelgiant į pašaukimo intelektualiniam apaštalavimui pradžią ir kvietimą, vystymąsi, atpažinimą, formavimą, tvirtėjimą, palaikymą ir sėkmingą vykdymą. Todėl įsipareigojame visomis mūsų jėgomis nevengti misionierystės nuotykio, įkultūrinti Evangeliją visų kultūrų įvairovėje, pratęsti Žodžio Įsikūnijimą „kiekviename žmoguje, visame žmoguje ir visose žmogaus išraiškose“, priimant viską, kas yra autentiškai žmogiška, kad būtume tarsi kita Kristaus žmogystė ir su didžiausiu įmanomu tobulumu realizuotume tarnystę Dievui ir žmogui.