ŽMOGAUS SLĖPINYS TIKRAI NEPAAIŠKĖJA NIEKUR KITUR, TIK ĮSIKŪNIJUSIO ŽODŽIO SLĖPINYJE (GS 22[1])
Mūsų dvasingumas siekia būti įtvirtintas šventų švenčiausiajame Įsikūnijimo slėpinyje – Žodžio, Švenčiausios Mergelės Marijos įsčiose tapusio Kūnu, slėpinyje. Tad, galima pasakyti, kad mūsų dvasingumas kyla iš Žodžio Asmens ir Jo Motinos tam, kad Šventojoje Dvasioje galėtume susivienyti su Tėvu. Iš Žodžio įsikūnijimo slėpinio paaiškinimo kyla mūsų kongregacijos dvasinio gyvenimo principai, kaip paaiškinta mūsų Dvasingumo statute.
JĖZAUS KRISTAUS PIRMENYBĖ
Mūsų gyvenimuose ir veiksmuose turi pirmauti „Jėzaus Nazariečio, Dievo Sūnaus, vardas, mokymas, pažadai, Karalystė ir slėpinys“[2] – taip įgyvendinti, kad neturėtume niekam teikti pirmenybės, kaip Jo meilei.
ANKSTESNIOJI ŽODŽIO ASMENS BŪTIS
Išpažindami Antrojo Švenčiausios Trejybės asmens amžinybę, skirtingumą ir dieviškumą, norime išpildyti mūsų troškimą – visiškai atsiduoti maloningajai Dievo valiai, mūsų Švenčiausiosios Trejybės meilei ir meilei žmonėms, sukurtiems pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
ĮSIKŪNIJUSIO ŽODŽIO SLĖPINYS
Pirmasis Jo atėjimas, Šventosios Dvasios įgyvendintas Mergelės Marijos įsčiose, mus turi nukreipti į visišką paklusnumą Šventajai Dvasiai ir artimai Jo ir mūsų Motinos meilei. Remdamiesi Įsikūnijimo slėpiniu, įgyvendintu Šventosios Dvasios veikimu Mergelėje Marijoje, turime nuolatos giedoti Viešpaties gerumo darbus (pgl. Ps 89,1), nes „per Žodžio Įsikūnijimą, tampa tikėtinas jo nemirtingumas“, turime turėti gilų supratimą, jog be Jėzaus Kristaus negalime nieko, turime stengtis iš visų jėgų visuomet augti dorybėse.
Jėzus Kristus yra „Kelias“, nueiti pas Tėvą ir niekas nenueis pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį (Jn 3, 14). Neduota žmonėms kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti (Apd 4,12). Tai Jis yra tas, kuris padaro, kad Bažnyčia būtų „sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“[3]. Jis yra tas, kuriuo remiasi visos Bažnyčios dogmos, kadangi Jis yra „Tiesa, apimanti visas kitas“. Tai Jis mums rodo amžinybės pirmenybę ir svarbą prieš visą laikinąją realybę. Žinojimas, jog Jėzus yra tikrasis Dievas, mus turėtų skatinti gyventi pagal dieviškąsias dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę, suteikti nepakeičiamą svarbą maldos gyvenimui bei suprasti aktyviojo ir pasyviojo jausmų ir dvasios išgryninimo poreikį.
Tapti žmogumi – tai „pirmasis ir esminis Jėzaus slėpinys“ ir „Dievas niekuomet nebuvo taip arti žmogaus – ir žmogus taip arti Dievo – kaip būtent tą momentą: tą Įsikūnijimo slėpinio akimirką“. Žinojimas, jog Jėzus yra tikras žmogus, mus turi skatinti svarstyti tai, jog niekas, kas „ autentiškai žmogiška mums yra ne svetima, mokant tai priimti, tai turi skatinti mus mylėti Jame visą žmogų ir visokį žmogų, pritaikyti praktikoje savęs apmarinimą ir nusižeminimo dorybes. Žinojimas, kad Jame neišskiriamai susivienija abi prigimtys, mus turi skatinti pripažinti dvigubą – prigimtinę ir dvasinės malonės realybę be blogos sąmaišos, pritaikyti praktikoje regimai priešingas dorybes, neįkrentant į netikrą dvilypumą, viršesnioji realybė – priimdama žemesniąją. Visuomet ieškoti didesnės Dievo garbės ir žmonių išganymo – toks ir yra Įsikūnijimo tikslas.
Žemiškasis gyvenimas.
Nuo pat Įsikūnijimo akimirkos Jėzus mums duoda kunigiško atsidavimo Tėvui pavyzdį, kurį mes turėtume atkartoti. Jau mus, esančius Marijos įsčiose, per koinonia (gr. bendrystė, bendras dalyvavimas) pradmenį Jėzus moko mus visiškai priklausyti nuo Jo Motinos; Savo ne viešajame gyvenime mus moko augti, dirbti, tylėti, būti klusnius, gyventi su šventu džiaugsmu. Visi Jo žodžiai ir visi Jo veiksmai yra mūsų dvasingumo gyvybės šaltinis.
Išėjimas iš šio pasaulio. Ypatingai Velykinis mūsų Viešpaties slėpinys yra neišsemiamas mūsų dvasingumo šaltinis. Jo kančia, mirtis, nužengimas į pragarus, prisikėlimas turi visuomet nušviesti mūsų gyvenimus. Turime būti žinovai kryžiaus išmintyje, meilėje kryžiui ir kryžiaus džiaugsme.
Garbingasis Jo gyvenimas.
Didingas faktas, jog Kristus prisikėlė, turi paskatinti mus gyventi kaip prisikėlusius: gyventi pagal Naująjį Įstatymą – Šventąją Dvasią, gyventi Dievo vaikų laisve, atitinkančia naująjį žmogų, su neaprėpiamu džiaugsmu, ypatingai sekmadieniais, žinant, kaip teisingai švęsti, gyventi įsipareigojus misijai.
Mistinis Jo gyvenimas.
Tai Bažnyčios stebuklas. Bažnyčios – Kristaus Kūno, pamaitinto Dievo Žodžiu, Vienos, Šventos, Katalikiškos – misionieriškos ir ekumeniškos, – Apaštalinės, praturtintos ir paremtos trimis baltaisiais Bažnyčios dalykais: „Eucharistija, kuri pratęsia, per katalikiškąją kunigystę, Įsikūnijimą duonos ir vyno pavidalu; Švenčiausiąja Mergele Marija, kuri atsakė savąjį taip, kad iš jos kūno ir kraujo Žodis taptų kūnu; Popiežiumi, įsikūnijišku Kristaus Tiesos, Valios ir Šventumo buvimu.“
Antrasis Jo atėjimas.
Tikrumas, jog Viešpats ateis ir kad Jo link mes einame. Vieną dieną Jis sugrįš valdingai ir galingai, prikels numirusius, įvykdys paskutinįjį teismą ir atnaujins visatą.
Galų gale, norėtume, jog mūsų dvasingumą būtų galima sutrumpinti šitaip:
Ne Jėzus arba Marija; ne Marija arba Jėzus
Nei Jėzus be Marijos, nei Marija be Jėzaus.
Ne tik Jėzus, taip pat ir Marija;
Ne tik Marija, taip pat ir Jėzus.
Visada Jėzus ir Marija, visada Marija ir Jėzus.
Į Mariją per Jėzų : „Štai tavo motina!“ (Jn 19,27)
Į Jėzų per Mariją : „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2,5)
Pirmiausia, Jėzus, Dievas – žmogus;
Bet paskui Marija, Dievo Motina.
Jis Galva, Ji kaklas; mes – Kūnas;
Viskas per Jėzų ir Mariją, su Jėzumi ir su Marija;
Jėzuje ir Marijoje, Jėzui ir Marijai.
Galiausiai, paprastai: Jėzus ir Marija; Marija ir Jėzus.
Ir per Kristų, į Tėvą, per Šventąją Dvasią.