Kontempliatyvusis gyvenimas



Mūsų religinės šeimos vienuoliai, kurie yra Dievo pašaukti į kontempliatyvųjį gyvenimą, pašventė savo gyvenimą apmąstyti Įsikūnijusio Žodžio slėpinį ir juo gyventi, ypač maksimaliai išreikšdami Jėzaus nusižeminimą, kuris yra kryžius. Kontempliatyvieji vienuoliai yra kviečiami trauktis į dykumą: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą“ (Mk 6,31). Kontempliatyvusis vienuolis viską palieka dėl Jėzaus, pasiima savo kryžių ir seka paskui Jį, nes Jis pats yra pasakęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mt 16, 24).

Kontempliatyvieji, skatinami tikėjimo šventųjų bendravimo slėpinio, seka besimeldžiantį Kristų ir pasiaukoja Dievui, kad per jį visi Bažnyčios nariai augtų šventume, atsilygindami už savo ir kitų kongregacijos narių nuodėmes bei už visus žmones, prašydami Dievo atleidimo ir gailestingumo visiems[1].

Mūsų kongregacijos kontempliatyvieji vienuoliai savo gyvenimo būdu turi visiems parodyti meilės Dievui svarbą ir tylos, atgailos, paklusnumo, pasiaukojimo ir artimo meilės dorybių vertę sekant Jėzumi Kristumi, įsikūnijusiu Žodžiu.

Malda, ugdymas, tyla, laikas celėje bendruomenės gyvenimas yra pagrindiniai uždaro kontempliatyviojo vienuolyno gyvenimo elementai.


MALDOS MOKYTOJAI

Kontempliatyvusis vienuolis visiškai atsiduoda maldai, meditacijai ir Dievo paslapties kontempliavimui.

Vienuolis turėtų būti ne tik maldos žmogus, bet ir maldos mokytojas tiems, kurie nori augti ir stiprinti sąjungą su Dievu. Jie turi prašyti Kontempliatyviųjų vienuolių, ko mokiniai paprašė Viešpaties: „išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1).

„Pirmoji ir ypatinga visų vienuolių pareiga turi būti dieviškųjų tiesų apmąstymas ir nuolatinis susijungimas su Dievu maldoje.“[2] Tai buvo paties Jėzaus Kristaus raginimas mokiniams: „reikia visuomet melstis ir nepaliauti.“ (Lk 18,1) Jei malda yra pirmoji kiekvieno tikinčiojo pareiga, tai ypač skirta vienuoliams, kurių visą gyvenimą užima malda.


Kiekvienas kontempliatyvusis vienuolynas turi tam tikrą Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos numatytą intenciją, už kurią jie daugiausia meldžiasi ir aukojasi.


KONTEMPLIATYVIŲJŲ VIENUOLIŲ ABITAS

Kaip pasitraukimo iš pasaulio ir pasišventimo Dievui kontempliatyviųjų gyvenimo ženklą vienuoliai apsivelka paprastą ir kuklų baltą su gobtuvu abitą, kuris sujuostas odiniu diržu, ir uždėtas škaplierius, krūtinės aukštyje turintis mūsų Instituto herbą.


KONTEMPLIATYVUSIS GYVENIMAS MISIJŲ KRAŠTUOSE

„Nuo kontempliatyviojo gyvenimo priklauso Bažnyčios būties pilnatvė, jį reikia įvesti visose naujai įsikūrusiose Bažnyčiose.“[3] „Kontempliatyviojo gyvenimo institutai dėl savo maldų, atgailos darbų ir sunkumų yra nepaprastai svarbūs sieloms atsivertimui, kadangi ne kas kitas kaip Dievas, mūsų prašomas, siunčia darbininkų į savo pjūtį (plg. Mt 9, 38), atveria nekrikščionių širdis, idant jie išgirstų Evangeliją (plg. Apd 16, 14), ir brandina jose išganymo žodį (plg. 1 Kor 3, 7). Negana to, šie institutai kviečiami steigti savo namus misijų kraštuose, kaip ne vieną jau yra padaręs, kad prisitaikę prie tikrai religingų tautų tradicijų ir ten gyvendami, akivaizdžiai liudytų nekrikščionims Dievo didybę bei meilę ir žmonių vienybę Kristuje.“[4] Todėl „<…> vienuoliai <…> neturi būti laikomi svetimais pasauliui ir Bažnyčiai dėl to, kad yra atskirti nuo kitų žmonių; priešingai, jie yra ten, „giliau Kristaus širdyse“, nes mes visi esame vienas dalykas Kristuje.

[1] Kontempliatyvieji vienuoliai „aukoja Dievui išskirtinę šlovės auką, apšviečia Dievo tautą gausiais šventumo vaisiais, patraukia ją savo pavyzdžiu bei prisideda prie jos plėtimosi paslaptingu apaštališku vaisingumu.“ (Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Perfectae Caritatis, 7 ). [2] K. t. K., c. 663 § 1. [3] Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Ad Gentes, 18. [4] Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Ad Gentes, 40.