Nediskutuotini charizmos elementai

Sakydami „nediskutuotini elementai“, suprantame jų esminį priklausymą kongregacijos charizmai, dvasingumui ir kongregacijos buvimo priežastį.

Šie elementai 2007 m. V-ojoje Generalinėje kongregacijos kapituloje buvo apibrėžti kaip „nediskutuotini charizmos elementai“. Kapitulos tėvai atkreipė dėmesį, kad tai yra „nuo pat kongregacijos pradžios išgyventos tikrovės, kurios nediskutuotini elementai tam tikru būdu mus identifikuoja ir kurios [...] priklauso mūsų religinės šeimos charizmai“. Taip kad apsieiti be jų –neatskiriamų elementų, būdingų mūsų charizmai – iškreiptų mūsų tapatybę ir tai reikštų kongregacijai patikėtos misijos atsisakymą. Priešingai, jei tokie elementai bus tinkamai įtvirtinti, tai mūsų Religinei šeimai ir toliau bus vaisingumo šaltiniai.


Vienuolika elementų, būdingų mūsų charizmai:


Deramas šventų mišių šventimas (aukojimas) ir dalyvavimas jose


Mes manome, kad Eucharistija yra ne tik giliausias mūsų, kaip Religinės šeimos, vienybės pamatas, bet mus veda ir į misiją, ir ji – Eucharistija – pati tampa mūsų sielovados centru.

Kitaip tariant, Eucharistija yra ne tik meilės šaltinis, bet tam tikru būdu ir mūsų viso apaštalavimo tikslas. Vadinasi, visa mūsų apaštalinė veikla turi esminį eucharistinį atsidavimą arba bent jau yra tam palanki.

Tai yra priežastis, kodėl mes stengiamės, kad šventosios Mišios būtų iškilmingos. Kongregacijos nariai turi būti atpažįstami iš to, kad turi didelį eucharistinį pamaldumą. Šventosios Mišios yra par excellence liturginis veiksmas, todėl norima, kad kiekvienam kongregacijos nariui kiekvieną dieną tai būtų pagrindinis ir svarbiausias dalykas.

Mes žinome, kad „Eucharistijoje Įsikūnijimo logika pasiekia kraštutinius poveikius“ ir kad joje rasime šviesos, stiprybės ir įkvėpimo, reikalingo atlikti didžiulį mūsų laukiantį Naujosios evangelizacijos darbą.


Rimtas ​​ir gilus dvasingumas


Rimtas dvasingumas, ne tik siekiantis pajusti paviršutiniškas emocijas, nes, kaip ir visos emocijos, taip ir šios yra trumpalaikės; bet darydami tam reikalingą gilų dvasinį darbą, kad galėtume daugiau susivienyti su Dievu ir, visų pirma, įgyvendintume tikėjimo, vilties ir meilės dorybes.

Mūsų dvasingumas iš esmės nori būti eucharistinis ir marijoniškas, įkvėptas didžiųjų dvasinio gyvenimo meistrų: Šv. Kryžiaus Jono, Šv. Jėzaus Teresės, doktrinos.

Dievo Tėvo gerumas jo nuostabiame sielų išgelbėjimo plane per Dvasines Pratybas pagal šv. Ignacą iš Lojolos suteikė Bažnyčiai ypatingą pagalbą, nes krikščioniškas gyvenimas yra nuolatinio atsivertimo procesas, kurį reikia išlaikyti ir didinti kiekvieną dieną. Šiame atsivertimo procese ir, intensyviau ieškant būdų atsakyti į Dievo valią, šios Dvasinės Pratybos yra privilegijuota priemonė.

Šios Dvasinės Pratybos per tikėjimą veda žmones į gilų atsivertimą bei į visišką ir nuoširdų susivienijimą su Kristumi ir Jo Evangelija.


Dosnumas į visų laikų bažnyčios gyvą Magisteriumą


Mes sekdami popiežiumi doktrinoje (Sub Petro et cum Petro t.y. po Petru ir su Petru) ir šventųjų gyvenimu, niekada neklysime, nes popiežius negali klysti mokydamas tikėjimo ir moralės, taip pat ir šventieji neklysta praktikuodami dorybes.

Bažnyčią įkūrė Jėzus Kristus ir Jis yra vienintelis jos įkūrėjas. Tačiau Bažnyčia buvo įkurta ant Petro: „tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16, 18)


Aiškus sprendimas sekti šv. Tomo Akviniečio mokymu


Mūsų intencija yra sekti Šv. Tomo Akviniečio magisteriumą (mokymą). Taip įsakė šventoji Bažnyčia; net Vatikano II Susirinkimas teigia: „remiantis visuomet galiojančiu filosofijos – Šv. Tomo Akviniečio paveldu“ (Optatam totius, 15)

Dėl šios priežasties „Fabro projekto“ darbas yra labai svarbus mūsų institutams. Tėvas Cornelio Fabro buvo kvalifikuotas Šv. Tomo Akviniečio vertėjas ir, kaip nedaugelis, buvo šiuolaikinės filosofijos žinovas.


Apaštalinis ir misionieriškas kūrybingumas


Pastoracinė veikla turi nenuilstamai pasiūlyti Jėzui Kristui viso autentiško žmogaus gyvenimo ir kultūros pilnatvę. Būtent kūrybingumas verčia mus tinkamai naudoti geriausias Evangelijos sklaidos priemones. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į konkrečius tos vietos, kurioje vienuoliai apaštalauja, poreikius, reikia įvertinti, kurios priemonės yra tinkamiausios, o tai reiškia, kad reikia imtis iniciatyvų.


Stiprus bendruomeninis gyvenimas ir džiaugsmo aplinka


Broliškas gyvenimas mus padaro vieningus Kristuje. Tai kartu su džiaugsmo aplinka, kuri būtinai turi lydėti bendruomeninį gyvenimą, yra elementai, kurie yra svarbūs mūsų religinei šeimai ir kurie visada turi ją apibūdinti. Dievas egzistuoja, tad kokia gali būti priežastis nebūti laimingais?

Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos nariai siekia išsiskirti tuo, kad gyvena „užkrečiamame džiaugsme“. Tai džiaugsmas, kuris yra „Šventosios Dvasios vaisius ir meilės poveikis“.


Efektyvus įsiliejimas į vietos bendruomenes vietose, kuriose dirbame


Efektyvus įsiliejimas reiškia, kad mūsų apaštalinis darbas veiksmingai įsilieja į kultūrą, kurią siekiame evangelizuoti. Evangelijos įkultūrinimas žmogaus tikrovėje nėra teorinis ar abstraktus dalykas. Norint išsirinkti tinkamiausias priemones, reikia giliai įsiskverbti į tikrovę, kurią būtina evangelizuoti. Esame tikri, kad tikra inkultūracija[1] vyksta iš vidaus atnaujinant gyvenimą per Dievo malonės įtaką.


Veiksmingas misijų vietų pasirinkimas


Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos nariai turi teikti pirmenybę šioms vietoms: „Nepaisant daugybės vyskupijų, dar yra didžiulių plotų, kur vietinių Bažnyčių išvis nėra arba jų nepakanka atsižvelgiant į teritorijos dydį bei gyventojų tankumą. Daug Bažnyčios steigimo bei plėtojimo darbų dar nepadaryta.“ (Jonas Paulius II, Enciklika Redemptoris missio, apie misijinio priesako nuolatinį galiojimą. 49)



Gailestingumo darbai: globos namai


Kol mes rūpinsimės vargšais, Dievas ir toliau laimins mūsų kongregaciją, nes kaip pats Jėzus sakė, kas daro gerą dėl Dievo garbės, Jis pats atsilygins: „Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mano mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio.“ (Mt 10, 42)


Apvaizdiška viso gyvenimo vizija


Mes esame Dievo vaikai. Dievas yra mūsų Tėvas, be galo geras. Mes priklausome nuo Jo. „Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ ( Mt 6, 25-26) Pasitikėjimas dieviškąja Apvaizda verčia mus gyventi tikrą evangelinį neturtą su dideliu džiaugsmu ir be pasaulietinių rūpesčių.

Šv. Paulius rašo romiečiams: „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.“ (Rom 8, 28)

Sakydami viską, žinome, kad Dievas nedaro išimčių. Sakant, kad išeina į gera, suprantama, kad jie bendradarbiauja, prisideda, visa vyksta mūsų dvasiniam labui. Štai kodėl nuoširdžiausias mūsų tikslas yra pasiekti šią, o ne netikinčio žmogaus, viziją. Taigi mes stengiamės viską pamatyti atsižvelgiant į meilius Dievo Apvaizdos planus. Juk tikėjimas Dievu ir tikėjimas Jo Apvaizda yra neatsiejami veiksmai. (plg. KBK, 308)


Pamaldumas Švč. Mergelei Marijai


Mums visiškas pašventinimas Jėzui per Mariją yra gyvenimo programa, leidžianti tobuliausiai gyventi pagal evangelinius patarimus – klusnumas, skaistumas ir neturtas. Kadangi pašvęsti save Mergelei Marijai reiškia leisti jai nešti save į Jėzaus Širdį, kad mumyse susiformuotų Kristus (plg. Gal 4, 19). Taigi šis pamaldumas Dievo Motinai nėra tik aksesuaras ar dekoratyvus elementas, bet būdingas visų kongregacijos narių kasdienybei.

Ketvirtasis – meilės vergijos Mergelei Marijai – įžadas turi atsispindėti visose mūsų veiklose: „Mes norime parodyti savo meilę ir dėkingumą Švenčiausiajai Mergelei ir tuo pačiu metu gauti būtiną jos pagalbą, kad įsikūnijimas būtų išplėstas visiems dalykams. (Kongregacijos konstitucijos, 17)

[1] Žodis „inkultūracija“, nors yra neologizmas, bet labai gerai išreiškia vieną didžiosios Įsikūnijimo paslapties dalį, nešti Evangelijos jėgą kultūrai ir kultūroms. Nebūtų evangelizacijos, jei pati Evangelija, susidūrusi su kultūromis, pati turėtų pasikeisti.