Vienuolių formavimo etapai

Mažoji kunigų seminarija


Popiežius Jonas Paulius II-sis rašo: „Ilga patirtis liudija, kad kunigo pašaukimas neretai nubunda baigiantis vaikystei arba pirmaisiais jaunystės metais. Net tie, kurie į seminariją ryžosi stoti vėliau, Dievo balsą sakosi išgirdę daug anksčiau.[1].


„Bažnyčios istorija teikia daugybę pavyzdžių, kai Viešpats pašaukia vaikystėje. Antai šv. Tomas [Akvinietis] ypatingą Jėzaus meilę apaštalui Jonui aiškina pastarojo „jaunu amžiumi“ ir daro tokią išvadą: „Todėl galime suprasti, kad Dievas ypatingai myli tuos, kurie Jo tarnavimui pasišvenčia nuo pat jaunumės“.“[2]. Dėl šios priežasties Bažnyčia įsteigė mažąją kunigų seminariją, kurioje jaunuoliai, turintys pašaukimo požymius, gali išsiaiškinti ir bandyti savo pašaukimą. Taip pat jie pasiruošia tęsti savo ugdymą kunigų seminarijoje.

Mažoji kunigų seminarija siekia padėti, kad jaunuolis geriau suprastų, koks yra jo pašaukimas, kad galėtų sąmoningiau juo vadovautis. Tai yra labai svarbus švietimo darbas: jaunimas, viena vertus, gauna jų amžių atitinkantį mokyklinį ugdymą, kita vertus, susipažįsta, koks bus jų, būsimųjų kunigų, ugdymas.


Mažųjų seminaristų gyvenimas apima daug sričių: kultūrines, pažintines, piligrimines keliones ir sportinę veiklą. Jiems vadovauja instituto kunigas, kuris yra jų formavimo prižiūrėtojas. Mažieji seminaristai gyvena kartu viename name. Jų gyvenimo būdas – broliškas gyvenimas, ugdymas, malda – padeda jiems pasiruošti tolesniam ugdymui seminarijoje. Tam tikru metų laiku mažieji seminaristai lankosi pas savo tėvus.

[1] Jonas Paulius II, Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 63. [2] S. Thomas Aquinas, In Iohannem Evangelistam Expositio, c. 21, lect. V, 2.



Didžiosios kunigų seminarijos




„Didžiosios seminarijos būtinos kunigų rengimui. Jose visuminiu auklėtinių ugdymu pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, mokytojo, kunigo bei ganytojo pavyzdį turi būti siekiama parengti tikrus sielų ganytojus“[1].

Norint pasiekti tokį būsimo kunigo pasirengimą, kad jo tarnyba būtų vertinga ir vaisinga, būtina gyvenimo programa, kuri vieningai ir organiškai būtų intensyviai skirta visiems ugdymosi aspektams: žmogiškiesiems, dvasiniams, intelektualiniams ir pastoraciniams.

Seminarija, arba studijų namai, yra ta vieta, kur būsimi kunigai misionieriai gauna „trigubą ugdymąsi“[2]:


žmogiškąjį ugdymą: kadangi antgamtinė Dievo malonė reikalauja žmogiškosios prigimties, būtina plėtoti „žmogaus dorybes“. „Be deramo žmogiškojo ugdymo visas kunigų ugdymas netektų būtino pamato.“[3] Siekiama mokyti vyrus, kurie yra autentiški ir laisvi, kurie gali save kontroliuoti. Norima išugdyti būsimus kunigus, turinčius stiprią žmogiškąją ir kultūrinę brandą, kad jie galėtų įveikti šiuolaikinio pasaulio iššūkius.

„Taigi būsimieji kunigai turi vystyti įvairias žmogiškąsias savybes, reikalingas ne tik tikram ir galutiniam subrendimui bei saviraiškai pasiekti, bet ir savo tarnybai, be kurių neįmanoma išugdyti stabilių, stiprių ir valingų asmenybių, pajėgių pakelti sielovadinės atsakomybės naštą. Tad kandidatai turi būti auklėjami taip, kad mylėtų tiesą, būtų sąžiningi, gerbtų kiekvieną žmogų, būtų teisingi, tesėtų duotą žodį, mokėtų atjausti, nuosekliai elgtųsi ir ypač santūriai samprotautų ir laikytųsi“[4].


intelektinį ugdymą: kultūros evangelizacijai reikalingas rimtas filosofinis ir teologinis pagrindas, kuris vadovaujasi Šv. Tomo Akviniečio mokymu.

Būsimųjų kunigų ugdymas trunka septynerius metus: trejus filosofijos ir ketverius teologijos.

Pirmaisiais metais seminaristai supažindinami su filosofija, kuri yra „nepamainomas įrankis, padedantis giliau pažinti tikėjimą ir perteikti Evangelijos tiesą tiems, kurie jos dar nežino.“[5]. Norint iki galo pažinti krikščionių tikėjimą ir geriau pažinti patį žmogų, jo laisvę, jo santykius su pasauliu ir Dievu, reikia rimto filosofinio formavimo.

,,Būsimojo kunigo intelektinis ugdymas pirmiausia grindžiamas sacra doctrina, t.y. teologijos studijomis.”[6] Teologijos studijoms kongregacijos nariai ypatingą dėmesį skiria Bažnyčios Magisteriumui, Šventųjų Tėvų doktrinai ir Šv. Tomo Akviniečio mokymams. Šventojo Rašto žinojimas taip pat yra būtinas būsimųjų kunigų teologinėms studijoms, ne tik skaitymui, bet ir meditacijai, nes jame yra tikėjimo, kurį turės skelbti.

Be filosofijos ir teologijos studijų būsimasis kunigas turi pažinti šiuolaikinę kultūrą, kad galėtų į ją įnešti Evangelijos šviesą.


dvasinį ugdymą: kunigas pirmiausia turi būti maldos ir Dievo apmąstymų žmogus, todėl seminaristai tam intensyviai formuojami. „Šventimais jiems skirta tapti panašiems į Kunigą Kristų, todėl teįpranta ir visą savo gyvenimą jungtis su juo artima draugyste. Tebūnie stropiai ugdomos pamaldumo pratybos, teikiamos garbingosios Bažnyčios tradicijos. Tačiau reikia rūpintis, kad dvasinis ugdymas nesiribotų tik jomis ir nepuoselėtų vien religinio jausmo. Veikiau jau auklėtiniai teišmoksta gyventi pagal Evangeliją, stiprindamiesi tikėjimu, viltimi ir meile, kad, šias dorybes vykdydami, įgytų maldos dvasios, sustiprintų ir išsaugotų savo pašaukimą, sutvirtėtų kitomis dorybėmis ir užsidegtų vis didesniu troškimu pelnyti visus žmones Kristui. Sūnišku pasitikėjimu temyli ir tegerbia palaimintąją Mergelę Mariją, kurią ant kryžiaus mirštąs Jėzus Kristus skyrė būti motina savo mokiniui.“[7].

Dvasiniam ugdymui vadovaujamasi klasikinių dvasinių meistrų dvasine doktrina, tokių kaip šv. Kryžiaus Jono ir šv. Teresės Avilietės.


pastoracinį ugdymą: visa formacija įvairiais aspektais turi iš esmės pastoracinį tikslą, nes jos tikslas yra ne kas kitas, o sielų ganymas pagal Kristų – Gerojo ganytojo, pavyzdį.

Pastoracinės teologijos studijos turi nušviesti konkrečią veiklą, kurios kandidatai į kunigus turi imtis laipsniškai, drauge su kitais įpareigojimais. Iš jų ypač pažymėtini katechezė ir pamokslai, liturginis kultas ir sakramentų teikimas, gailestingumo darbai bei kitos pastoracinės pareigos.

Seminaristai iš Kristaus pavyzdžio turi pasimokyti, kad tikrasis apaštalavimas, visų pirma, būtinos apaštalinės veiklos, kurias dosniai jie privalo atlikti būdami kunigais, yra dalyvavimas Kristaus išganymo darbe, ko negalima padaryti be intensyvios maldos ir aukos dvasios. Išganytojas atpirko pasaulį pasiaukodamas Dievui Tėvui. „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę.“ (Jn 10,11)


Džiaugsmas

Ugdymas neturi būti vien tik studijos. Kongregacija siekia išugdyti džiaugsmingus kunigus, kurie gyvena laimingi savo pašaukimu ir tarnauja Bažnyčiai, kunigus, kurie gali gyventi bendruomeninį gyvenimą ir įrodyti, kad Dievas yra begalinis džiaugsmas.

Todėl kunigų formavimo namuose visada yra seminaristų grupė, vadinama Šv. Pilypo Neris (Šv. Pilypas Neris, gyveno XVI amžiuje ir pasižymėjo visų pirma dideliu džiaugsmu ir laime, o tai ateina ne iš pasaulio, bet iš Dievo malonės) grupe, kurios nariai animuoja seminarijose rengiamas šventes.

Be to seminarijos dienotvarkėje kiekvieną savaitę yra nustatytas sporto ir poilsio laikas, arba, taip vadinamas „eutrapelia“ (graikų kalba - „linksmybių menas“), sekmadieniai skiriami bendruomeniniam gyvenimui, sportui, poilsiui. Svarbu, kad seminaristai gyventų tikra džiaugsmo dvasia, kad jie mokėtų švęsti, ypač dideles iškilmes, sekmadienius, apaštalų ir Mergelės Marijos šventes.

Seminarijose siekiama ugdyti laimingus seminaristus, nes „džiaugsmas kyla iš žinojimo, kad Dievas yra, kad tiesa nugali melą (...) bei Dievas viską įveikia“. Tikrasis šventumas yra džiaugsmas, nes „liūdintis šventasis yra liūdnas šventasis“.


Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos visame pasaulyje yra septynios didžiosios seminarijos:

· Argentinoje, San Rafael, Mendozoje. Toje vietoje prasidėjo Įsikūnijusio Žodžio kongregacija, todėl ji yra vadinama „Motinos namais“,

· Brazilijoje, San Paule,

· Peru, Arekipoje,

· Italijoje, Montefiascone (VT) yra tarptautinė seminarija, kurioje studijuoja studentai iš įvairių šalių: iš Europos (Vokietijos, Italijos, Anglijos, Lietuvos, Olandijos, Ispanijos, Škotijos, Ukrainos, Čekijos, Albanijos), Afrikos (Kamerūno, Nigerijos, Egipto) ir Azijos (Tadžikistano, Rusijos),

· Tanzanijoje, Ushetu,

· Filipinuose, Lipoje, dvikalbė (anglų - kinų),

· Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtone, dvikalbė (anglų- ispanų).


[1] Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dekretas dėl kunigų ugdymo OPTATAM TOTIUS, 4. [2] „Seminarija kaip auklėjamoji bendruomenė įvairiomis savo gyvenimo formomis nukreipta į būsimųjų kunigų žmogiškąjį, dvasinį, intelektinį ir sielovadinį ugdymą,“ (Popiežius Jonas Paulius II, Posinodinis apaštališkasis paraginimas PASTORES DABO VOBIS, dėl kunigų ugdymo šiuolaikiniame pasaulyje, 61 ) [3] Popiežius Jonas Paulius II, Posinodinis apaštališkasis paraginimas PASTORES DABO VOBIS, dėl kunigų ugdymo šiuolaikiniame pasaulyje, 43, propotitio 21. [4] Popiežius Jonas Paulius II, Posinodinis apaštališkasis paraginimas PASTORES DABO VOBIS, dėl kunigų ugdymo šiuolaikiniame pasaulyje, 43 [5] Popiežius Jonas Paulius II, Enciklika FIDES ET RATIO, 5. [6] Popiežius Jonas Paulius II, Posinodinis apaštališkasis paraginimas PASTORES DABO VOBIS, 53. [7] Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dekretas dėl kunigų ugdymo OPTATAM TOTIUS, 8.



Cornelio Fabro kultūros projektas



IVE Instituto narių intelektualinis formavimas remiasi Šventojo Tomo Akviniečio mokymu laikantis Bažnyčios nurodymų (K.t.k., 252 § 3). Kartu su šv. Tomu sekama svarbiausiais tomistiniais mąstytojais, kurie tam tikru būdu prisidėjo prie mokytojo mokymo. Vienas iš jų yra italų kunigas Cornelio Fabro, kuris praėjusiame amžiuje išaiškino ir paaiškino skirtingus tomistinius doktrinos aspektus. Pasitelkdamas „Angelų daktaro“ (Šv. Tomo Akviniečio) filosofiją ir teologiją, jis ypač kritikavo kai kurių šiuolaikinių filosofų veikalus.

2002 m. balandžio 11 d. IVE Institutas Segni mieste, Romoje, įkūrė „Cornelio Fabro kultūros projektą“. Projektas skirtas giliau pažinti Cornelio Fabro asmenybę ir mokymą bei per spaudą skleisti jo doktriną pasaulyje. Montefiascone (Italijoje) formavimosi namuose kai kurie vienuoliai prisideda prie Fabro kūrinių pakartotinio leidimo projekto, o Įsikūnijusio žodžio (EDIVI) leidimai juos platina. Kitas darbas – konferencijų apie kun. Fabro organizavimas ir dokumentų apie jį, pavyzdžiui, jo universiteto paskaitų ir straipsnių įrašų, atkūrimas.